ŽMOGIŠKOSIOS KANČIOS ĮPRASMINIMO PAIEŠKOS POSTMODERNIOJE VISUOMENĖJE
Lina Jakelė, Šv. Ignaco Lojolos kolegija
ANOTACIJA
Temos aktualumas: kančios ir blogio klausimą nagrinėja daug filosofų, teologų, psichologų, bet jis vis tiek lieka neatsakytas, neišbaigtas ir neaprėptas. Susidūręs su kančia žmogus visada yra sukrėstas ir išsigandęs. Popiežius Jonas Paulius II enciklikoje (Salvifici Doloris, 5) kalba, kad kančios klausimas turi būti apmąstomas ir reikalaujantis kelti esminius klausimus apie žmogiškąją kančią bei ieškoti į juos atsakymų. Šiandieninis sekuliarus pasaulis yra labai racionalus ir praktiškas, kur tikra ir patikima tik tai, kas apčiuopiama ir pamatuojama, todėl žmonės, susidūrę su kančia, liga ir neradę atsakymų, praranda viltį gyventi. Kadangi kančia neatsiejama nuo žmogaus prigimties, sunkios ligos atveju žmogui ypatingai svarbu ieškoti jos įprasminimo. Katalikų Bažnyčios mokymas, žvelgdamas į žmogų kaip į sielos ir kūno vienovę, gali padėti atrasti naują žvilgsnį į gyvenimo prasmę sunkios ligos atveju.
Sergantis žmogus tampa labai pažeidžiamas bei atviras įvairioms įtakoms, tiek išorinėms, tiek vidinėms. Neatsakyti svarbiausi egzistenciniai klausimai sukelia dar didesnes kančias, kurios žmogų veda į neviltį. Svarbu padėti kenčiančiam žmogui atrasti kančios prasmę, paliudijant, jog žmogaus gyvenimas yra vertingas nuo pat pradžios iki pabaigos.
Problematika: įvairiais būdais ir skirtingais mastais kančia kaip duotybė kuriuo nors laikotarpiu įžengia į kiekvieno žmogaus gyvenimą, neatsižvelgdama, ar jis pasiruošęs ją priimti, ar ne. Ji tampa neatsiejama nuo žmogaus prigimties, tad ignoruoti kančią – tai ignoruoti žmogaus prigimtį. Žmogus linkęs šalintis ir bėgti nuo kančios visokiausiais būdais: ignoruodamas ir atmesdamas ją, racionalizuodamas bei norėdamas ją kontroliuoti. Nė viena iš šių priemonių nepadeda rasti kančios prasmės. Jonas Paulius II apaštališkame laiške (Salvifici Doloris, 2) rašo jog „kančia atrodo priklausanti žmogaus transcendencijai: ji yra vienas iš dalykų, kur žmogui tam tikra prasme „skirta“ pranokti save patį; žmogus tam pašauktas slėpiningu būdu“. Todėl į šiandienos, postmodernios visuomenės, sergančio ir kenčiančio žmogaus ignoravimą reikėtų kelti kančios įprasminimo klausimą.
DOI: 10.71467/ILK.2024.1.18