Socialinio darbo programos studenčių Erasmus+ patirtis Italijoje

Socialinio darbo programos studenčių Erasmus+ patirtis Italijoje

2020-04-22T11:06:58+03:002020 04 22|Erasmus+, Naujienos|
Tebesitęsiant karantinui, gera prisiminti saulėtas keliones ir patirtis, kurios šildo šiais neramiais laikais. Šie prisiminimai teikia optimizmo, kad jau greitai visi susitiksime, keliausime ir dar daugiau džiaugsimės! Dalinamės Karolinos Vištorskaitės (SD18) Erasmus+ įspūdžiais „Villa Melle“ slaugos namuose Italijoje 2019 m. vasarą. Kartu su ja praktiką atliko tos pačios grupės studentė Greta Kriūnaitė.

„Dar lankydama mokyklą dažnai girdėdavau apie tokią programą kaip Erasmus+. Vyresni mano draugai studentai dažnai dalindavosi patirtimi ir įspūdžiais, pasakodavo, jog tai yra neįkainojama patirtis. Tuomet aš sau išsikėliau tikslą, jog privalau pasirinkti šią programą tam, kad įgyčiau neįkainojamos patirties, daugiau galimybių ir žinių. Pagalvojau, kad šis tikslas galėtų pakeisti daug dalykų mano gyvenime.

Besibaigiant pirmąjam kursui, pradėjau spirgėti, jog noriu vykti į Erasmus+ praktiką. Ėjau pas Erasmus+ koordinatorę ir išreiškiau didelį norą vykti ten. Ir savo tikslą aš pasiekiau – ji pranešė, jog galiu vykti. Buvo ilgas ir nekantrus laikotarpis – kada gi pagaliau išauš ta diena? Nežinau, kodėl, bet visą tą laiką nejaučiau jokios baimės ir nerimo vykti į nepažįstamą šalį, pirmą kartą skristi lėktuvu, ir net tris mėnesius palikti visus artimuosius ir draugus. Stiprų palaikymą gavau iš man labai brangių žmonių. Jie sakė, jog tai mano tikslas, svajonė ir galimybė, kuri gali daugiau nebepasikartoti, todėl turiu ja pasinaudoti. Prasidėjus vasarai, kalendoriuje pradėjau skaičiuoti dienas, kol pagaliau ateis toji lemtinga diena, kurios su nekantrumu laukiau.

Pirmas skrydis lėktuvu, pirmą kartą pamatyta Italija, nauja kalba, nauji žmonės bei nauji mano namai vasarai. Žinoma, pasiekti Rodi Garganico miestelį, kuriame turėjau atlikti praktiką, nebuvo taip lengva. Kelionėje teko susidurti su nesklandumais, tačiau tuos nesklandumus įveikti padėjo žmonių nuoširdumas ir pagalba.

Na, ir pagaliau atvykus į praktikos vietą, vaizdas, kurį pamačiau pro savo kambario balkoną, tiesiog atėmė žadą, nes tai buvo tiesiog nerealu ir sunkiai nusakoma žodžiais. Atvykus dar nežinojau, su kokiais sunkumais teks susidurti ir kokie išbandymai manęs laukia. Juk tai pirmoji mano praktika svetimoje šalyje.

Pirmosiomis praktikos dienomis buvo šiek tiek baisu – nepažįstami žmonės, aplinka, veikla. Tačiau jau po keleto dienų ten jaučiausi kaip namuose. Žinoma, teko susidurti ir su nemenkais sunkumais, nes visi ten gyvenantys žmonės buvo labai skirtingi, su skirtingomis ligomis ir negaliomis. Būdavo ir akimirkų, kuomet kai kurie iš jų tapdavo agresyvūs, neprognozuojami ir pavojingi. Tačiau tai manęs neišgąsdino taip, jog norėčiau iš ten pabėgti. Priešingai – aš stengiausi pritaikyti savo žinias bei prie visko prisitaikyti. Stengiausi pažinti kiekvieną ten esantį.

Bėgant laikui ir būnant ten, labai daug visko pamačiau ir supratau. Tie žmonės, kad ir kokie bebūtų, kad ir kokią negalią beturėtų, jie visada šypsosi. Jie vienas kitam parodo tokią

meilę, kurios mums kiekvienam reiktų ilgai ieškoti ir puoselėti. Matydama juos net susigraudindavau, nes tokius žmones, pilnus meilės, draugiškumo, užuojautos ir daugybės kitų vertybių, labai retai kur susitinku. Būdavo ir man tokių momentų, kai norėdavosi verkti, bet net ir tada jie prieidavo, apsikabindavo ir būdavo šalia.

Aš pamilau juos, ir jie pamilo mane. Tie žmonės tapo mano gyvenimo dalimi, nors mačiau juos pirmą, ir galbūt paskutinį kartą. Jie visada liks mano širdyje, ir dabar drąsiai galiu teigti – tai yra neįkainojama patirtis ir nuostabiausias dalykas, šiuo metu įvykęs mano gyvenime. Tie visi žmonės tapo man lyg antra šeima, ir labai tikiuosi, kad dar kada nors turėsiu galimybę juos aplankyti. Taigi, tokia yra trumpa ir nuostabiausia patirtis mano gyvenime, išvykus su programa Erasmus +“.

Susijusios naujienos