SIELOVADOS DARBUOTOJO IŠŠŪKIAI PALIATYVIOJE SLAUGOJE
Gitana Mankevičienė
Šv. Ignaco Lojolos kolegija, Kaunas, Lietuva
Tautvydas Vigelas
Šv. Ignaco Lojolos kolegija, Kaunas, Lietuva
PUBLISHED IN – STUDENTŲ TAIKOMIEJI TYRIMAI’25
Keywords:sielovada, paliatyvioji slauga, dvasinis palydėjimas, emociniai iššūkiai, profesinis perdegimas, savipagalba, dvasinis atsparumas
Abstract:
Paliatyvioji slauga šiandien vis dažniau suprantama kaip visapusiškas rūpestis žmogumi – ne tik fizinis, bet ir emocinis bei dvasinis. Sielovados darbuotojas tampa svarbia pagalbos grandimi, padedančia pacientams ir jų artimiesiems susitaikyti su gyvenimo pabaigoje iškylančiais iššūkiais, išgyventi kančią oriai ir atrasti maldos prasmę. Tačiau šis darbas kupinas iššūkių: profesinio vaidmens ne apibrėžtumas, teisinės bazės spragos, emocinis krūvis lankant ligonius, lydint mirštančiuosius bei dvasiniai sunkumai dažnai sukelia sielovadininkui vidinę graužatį, perdegimo riziką.
Pranešime bus analizuojama, kaip šiuos iššūkius išgyvena sielovados darbuotojai Lietuvoje. Kodėl dvasinė savipriežiūra, pašaukimo sąmoningumas ir bendrystė su kitais yra būtini norint išlikti empatišku, atviru ir dvasiškai atspariu palydėtoju. Taip pat bus keliami klausimai apie tai, kaip galėtų būti stiprinama sielovada paliatyvioje slaugoje – instituciniu, profesiniu ir asmeniniu lygmenimis. Savipagalbos įgūdžių išlaikymas, siekiant išlaikyti vidinę pusiausvyrą, tęsiant prasmingą tarnystę.
Ši tema aktuali ne tik sielovadininkams, bet ir visiems, dirbantiems su sunkiai sergančiais pacientais, siekiant užtikrinti orų žmogaus palydėjimą paskutiniu gyvenimo laikotarpiu.
DOI: