Minsko-Mogliovo arkivysk. T. Kondrusiewiczius Šiluvoje: laisvė – nuostabi Dievo dovana

Minsko-Mogliovo arkivysk. T. Kondrusiewiczius Šiluvoje: laisvė – nuostabi Dievo dovana

2020-09-15T11:45:00+02:002020 09 15|Naujienos|

Minsko-Mogliovo arkivysk. T. Kondrusiewiczius Šiluvoje: laisvė – nuostabi Dievo dovana

Sekmadienį Didžiuosiuose Šiluvos atlaiduose šv. Mišių homiliją sakė Minsko-Mogliovo arkivyskupas Tadeuszas Kondrusiewiczius, jau dvi savaites valdžios sprendimu neįleidžiamas į Baltarusiją.

Jūsų Ekscelencijos, broliai kunigai, pašvęstojo gyvenimo asmenys, Lietuvos Respublikos valdžios atstovai, mieli broliai seserys Kristuje.

Širdingai dėkoju Kauno Arkivyskupui Metropolitui Kęstučiui Kėvalui už pakvietimą dalyvauti Šiluvos Marijos iškilmėse. Ne kartą buvau šioje šventoje vietoje ir mėgstu čia lankytis bei melstis.

Šiemet Lietuva švenčia trisdešimties Nepriklausomybės atkūrimo metų jubiliejų. Kristus moko, kad šviesa atėjo į pasaulį, bet žmonės labiau pamilo tamsą, nes jų darbai buvo blogi. Lietuva ilgą laiką, ypač kovojančio ateizmo laikais, buvo verčiama gyventi dvasinėje tamsoje.

Daugelis Lietuvos sūnų bei dukrų patyrė tremtinio likimą. Daugelis tapo kankiniais. Bet nepaisant visų sunkumų, Lietuva neprarado savo nacionalinio orumo bei tapatumo. Ji liko ištikima Dievui ir atgavo laisvę. Šiandien dėkojame didvyriams. Nebūtų jų – nebūtų laisvės.

Todėl šių metų Šiluvos atlaidų tema – Laisvė. Laisvė – tai nuostabi Dievo dovana, bet tuo pačiu ir didelė užduotis. Žmogus sukurtas laisvei, turi jos siekti ir tinkamai ja naudotis. O čia mes patiriame daug problemų. Būdami nelaisvi mes laimėjome, bet ar laimėsime turėdami laisvę? Istorija parodė, kad nelabai.

Patrauklų žodį „laisvė“ priimame kaip galimybę laisvai gyventi, nesilaikant Dievo įsakymų. Priimame įstatymus, kurie prieštarauja Kūrėjo nustatytai tvarkai, veda į moralinę korupciją, ardo šeimą, propaguoja dvasią naikinančią kultūrą ir ignoruoja religijos vaidmenį visuomenėje.

Būdama Dievo dovana, laisvė kartu yra ir nepaprastas įpareigojimas, ypač mūsų laikais, kada vietoj krikščioniškųjų vertybių, pasirenkamos pasaulietinės, o žmogus vis dažniau gyvena taip, tarsi Dievas visai neegzistuotų. Bet Dievas nemirė ir neišėjo atostogų.

1968 metais, seksualinės revoliucijos laikais, ant garsaus Paryžiaus „Notre Dame“ universiteto sienos kažkas parašė: „Dievas mirė. Pasirašo – Nietzshe.“ Žinome, kas buvo Nietzshe – nacizmo ideologas. Bet atsirado kažkas, kas perbraukė tą užrašą ir parašė: „Nietzshe mirė. Pasirašo – Dievas.“ Kur šiandien Nietzshe? Tik bibliotekų lentynose. O kur Dievas? Gyvena ir veikia.

O mes? Ką mes turim daryti? Šiuolaikiniai iššūkiai yra mūsų tikėjimo išbandymo testas. Ar mes taip pat pasiryžę perbraukti šiuolaikinio pasaulio šūkį, kad Dievas mirė? O gal esame viskam abejingi?

Vienas iš šių dienų visuomenės skaudulių – šeimai grasinančios problemos. Šiuometinėje Šiluvos atlaidų programoje šis sekmadienis skirtas šeimai. Tai labai svarbu, nes nūdienos šeima išgyvena iki šiol negirdėtą krizę. Tuo pačiu metu Bažnyčia moko, kad šeima yra kiekvienos bendruomenės pamatas. Be solidaus pamato negalima pastatyti tvirto pastato. Pažiūrėkime į senovinius pastatus – bažnyčias, pilis, tvirtoves ir kt. Jie stovi šimtus metų. Bet tuo pačiu matome, kad naujų namų sienos trūkinėja. Kodėl? Atsakymas aiškus – silpni pamatai. Panašiai yra ir su visuomene. Jeigu šeimos, kurios ją sudaro, silpnos ir irstančios, tai ir visuomenė silpna ir nepatvari.

Dievas sukūrė šeimą kaip vieną ir neišardomą vyro ir moters sąjungą. Šeimos tikslas yra bendras gyvenimas, palikuonių gimdymas bei auklėjimas. Deja, šiuolaikinė šeima nutolo nuo savo idealo. Keičiasi šeimos samprata. Šalia prigimtinio šeimos instituto atsirado partnerių sąjungos. Skyrybų skaičius stulbina. Kas tuomet auklėja vaikus? Mama arba tėtis? Bet normaliam ir harmoningam auklėjimui reikalingi abu tėvai.

Gyvybė, kaip brangiausia Dievo dovana, tampa preke. Ją galima nupirkti ir parduoti. Pasinaudojant genetika galima manipuliuoti gyvybe.

Prieš keletą dešimtmečių Amerikoje buvo labai populiarus posakis America, what a country? Iš kur jis kilo? Sovietmečiu iš Odesos į Ameriką pasitraukė komikas Jakovas Smirnovas. Jis stebėjosi aukštais namais, prekių gausa ir amerikietišku gyvenimo stiliumi. Ypač jį stebino pieno ir sulčių milteliai. Tačiau jo anglų kalbos pažinimas nebuvo tobulas. Kartą jis lankėsi didelėje parduotuvėje ir pamatė prekę su užrašu Children powder. Nustebęs sušuko: „America, what a country! – Amerika, kokia tu šalis!“ Pripylei vandens į pieno miltelius – gauni pieną, pripylei – gauni sultis, pripylei – ir gauni vaiką. Problema ta, kad žodis powder turi dvi reikšmes: milteliai ir pudra. Ten buvo vaikų pudra.

Kita šeimos problema – tai mažėjantis gimstamumas bei labai didelis abortų skaičius. Negimusios ir negalinčios apsiginti gyvybės nužudymas motinos įsčiose – tai tautos genocidas. Krikščioniška Europa sensta ir miršta. Bet šventa vieta nebūna tuščia. Ateis ir jau ateina kitų kultūrų žmonės. Mes turime gerbti visų tautų, kultūrų ir religijų žmones, bet negalime prarasti savo krikščioniškos ir nacionalinės tapatybės.

Labai aštriai iškyla jaunosios kartos krikščioniško auklėjimo problema. Jeigu vaikai dar pasiruošia Pirmajai Komunijai, tai po jos, o ypač po Sutvirtinimo, krikščioniškas ugdymas praktiškai pasibaigia. Ir tai kelia didelį susirūpinimą. Tai yra mūsų bendra atsakomybė bei įpareigojimas.

Dar vienas šiandien nerimą keliantis faktas – tradicijų ir bendrystės tarp kartų šeimoje praradimas. Jaunoji karta neturi galimybės iš senolių pasiimti pačių gražiausių ir prasmingiausių papročių ir tradicijų. Ne veltui popiežius Pranciškus Lietuvoje ragino jaunimą gręžtis ir pažinti savo šaknis. Medis be šaknų nudžiūsta. Lietuva, kuri švenčia Nepriklausomybės atkūrimo trisdešimtmetį, Dievo pašaukta gyvenimui, o ne sunykimui. Atminkime tai!

Norint veiksmingai gydyti ligą, pirmiausia reikia nustatyti diagnozę, o paskui paskirti tinkamą gydymą. Tai galioja ir šeimai.

Kartu su grynai pasaulietinių priežasčių paieškomis būtina atkreipti dėmesį ir į dvasines. Kiekviena krizė yra nuodėmės vaisius. Todėl norint pakeisti gyvenimą, būtina išpažinti asmeninę ir kolektyvinę nuodėmę bei atgailauti. Vietoj melo turi įsivyrauti tiesa, vietoj blogio – gėris, vietoj neapykantos – meilė, vietoj pasmerkimo – atleidimas, vietoj suskilimo – vienybė.

Neturime pamiršti ir meilės taisyklių, be ko neįmanoma grįžti į normalų, įprastą šeimyninį gyvenimą. Remdamiesi begalinio Dievo gailestingumo principu, turime prisiminti, kad kiekvienas žmogus yra pašauktas būti gailestingas ir atleisti kitiems. Šv. Jonas Paulius II, kurio šimto metų jubiliejų čia taip pat minime, sakė, kad meilė ir harmonija kuria taiką, o neapykanta ir smurtas ją griauna. Krikščionybė moko nugalėti blogį gėriu. Tai ypač pabrėždavo palaimintasis Jurgis Matulaitis. Ir pats Kristus šiandienos Evangelijos skaitinyje kalba apie atleidimo būtinybę.

Į ką šiandien turėtume kreiptis dramatiškoje šeimos bei pasaulio situacijoje su nerimu dėl rytojaus? Koronaviruso pandemija parodė, kad žmogaus pasitikėjimo savimi, mokslo, medicinos, politinių ir socialinių organizacijų bei judėjimų pasiekimų nepakanka, norint išspręsti šiuolaikinio pasaulio problemas. Žmogus pasirodė bejėgis, susidūręs su užkrečiama virusine liga.

Tačiau, be fizinio, yra ir dvasinis, būtent nuodėmingumo koronavirusas. Šiandieninis pasaulis bei šeima patiria materialinio ateizmo ir liberalizmo įtaką ir jai labai lengvai pasiduoda.

Kas mums padės šiuo sunkiu pasaulio bei šeimos istorijos laikotarpiu? Žinoma, kad Dievas yra istorijos Viešpats. Marija mums rodo kelią į Dievą. Nenuostabu, kad lotyniškas posakis sako: „Ad Jesum per Mariam – Pas Jėzų per Mariją“. Tai trumpiausias kelias pas Išganytoją, kuris turi visų problemų sprendimo raktą.

Dabartinis pasaulis ir šeima Dievo akyse yra „minuse“, nes neišpildo vilties, kurią Dievas turi jų atžvilgiu. Tuo pačiu metu Marijoje atsispindi tas vaizdas, pagal kurį Dievas Ją sukūrė. Visą savo gyvenimą Ji išliko tokia, kokią Dievas numatė. Marija nuolankiai priėmė Dievo valią ir taip suteikė Dievui galimybę įgyvendinti žmonijos išgelbėjimo planą.

Dievas nieko neverčia, o tik siūlo priimti Jo planą. Jis brangina mūsų laisvę ir laukia mūsų atsakymo. Štai taip Dievas elgėsi Marijos gyvenime. Taip yra ir mūsų gyvenime. Mūsų bei mūsų šeimų ateitis priklauso nuo mūsų pačių ir ji turi remtis į nekintantį dvasinį pagrindą. Norėdami tai padaryti, turime sutikti su Dievo valia, kaip tai padarė Marija.

Pasinaudodamas proga, nuoširdžiai dėkoju, kad meldžiatės už Baltarusiją. Nors mes gyvename skirtingose šalyse bei kalbame skirtingomis kalbomis, bet tuo pačiu metu esame vienos Didžiosios Lietuvos Kunigaikštijos palikuonys. Mus jungia didi bei turtinga bendra istorija, dvasiniai bei kultūriniai ryšiai, bendros šeimos, kurių yra nemažai, ir taip pat bendras pamaldumas Marijai. Mūsų krikščioniškasis paveldas bei Marijos gerbimas neturi ribų ir jis mus vienija.

Marija, kaip mūsų dvasinė Motina, nepaliko mūsų ateistinio išbandymo laiku. Fatimos apsireiškimuose Ji davė viltį, kad atgausime laisvę ir eisime atsivertimo keliu. Ir tai mes patiriame dabar, nors tas kelias nėra lengvas.

Šiandien, naujų išbandymų laikais, būki, Marija, su mumis ir padėki išspręsti problemas, su kuriomis susiduria šiuolaikinis pasaulis bei šeima. Išmokyk mus tinkamai naudotis laisvės dovana. Audringoje nūdienos problemų jūroje būk mums žvaigžde ir parodyk saugų kelią kurti meilės, gyvenimo bei taikos civilizaciją.

Lietuva, brangink laisvės dovaną! Išliki Semper fidelis, tai yra visada išlik ištikima savo tėvų tikėjimui ir garbingiems krikščioniškiems bei nacionaliniams papročiams! O tu, šeima, būk Lietuvos Gaudium et spes – džiaugsmu ir viltimi! Ir telaimina tave Dievas. Amen.

Kauno arkivyskupijos informacija

Pilną straipsnį rasite šioje nuorodoje – https://www.bernardinai.lt/minsko-mogliovo-arkivysk-t-kondrusiewiczius-siluvoje-laisve-nuostabi-dievo-dovana/

Susijusios naujienos