Erikos Dragūnaitytės ERASMUS+ prisiminimai

Erikos Dragūnaitytės ERASMUS+ prisiminimai

2020-01-23T14:36:30+02:002020 01 22|Erasmus+, Naujienos|
Erika Dragūnaitytė ir Monika Vepštaitė, Grožio terapijos studijų programos studentės, 2019 m. gegužės-liepos mėnesiais atliko Erasmus+ praktiką Villa Mele RSSA slaugos namuose Italijoje. „Tai yra vienas didžiausių mano gyvenimo iššūkių!” – sakė Erika praktikos pradžioje. Dabar dalijamės jos įspūdžiais sugrįžus į, regis, amžinai rudenišką Lietuvą.

Mano vienas didžiausių gyvenimo iššūkių, virtęs dviejų mėnesių atostogomis! Italija, saulė, balkonas su vaizdu į jūrą, skaniausi pasaulyje makaronai, jūros gėrybės, daug laisvo laiko – ir visa tai truko du mėnesius! Skamba per gerai, kad būtų tiesa? Na, taip atrodo mano praktika, atlikta pagal Erasmus+ mainų programą.

Praktiką atlikau Villa Mele RSSA slaugos namuose – ten, kur gyvena žmonės su įvairiomis negaliomis, tiek fizinėmis, tiek protinėmis. Tik įsivaizduokite, kaip buvo baisu pradėti, kai tiems žmonėms pradžioje net į akis buvo nedrąsu pažiūrėti, o jie žiūri tau į akis visos procedūros metu ir šypsosi. Iš tiesų prie daug ko reikėjo priprasti, priprasti prie to, jog klientai – pacientai, nuolat juda, muistosi ir nori, jog procedūra būtų atlikta kuo greičiau, reikėjo laiko priprasti ir atlaikyti jų žvilgsnį, reikėjo laiko… O grįžus namo, į Lietuvą, man reikėjo laiko priprasti, jog jų nebebus šalia manęs kiekvieną dieną, ir jie manęs nebedžiugins savo nuoširdžia šypsena.

Kuo ši praktika yra naudinga mano profesinei veiklai? Na, manau, jog pripratusi prie įvairių žmonių, kurie turi įvairių negalių, ateityje man nekils nesmagumo jausmas, jei pas mane procedūrai užsiregistruos negalią turintis žmogus – nes ir jie nori pasigražinti! Taip pat, praktikos metu išmokau sparčiau dirbti visokiomis sąlygomis – kai klientas nori greitai, gražiai ir dar pats nuolatos juda.

Įsimintiniausia dalis – keliavimas į aplinkinius miestelius, Tremiti salas ir Romą!

Savaitgaliais nereikėdavo atlikti praktikos, todėl juos paskyriau Italijos pažinimui. Pirmiausia susipažinau su miesteliu, kuriame gyvenau – Rodi Garganico. Italams šis miestelis tikriausiai paprastas, niekuo neišsiskiriantis, tačiau mane sužavėjo palmės, jūra, daugybė laiptelių kalnuotoje gyvenvietėje, namai, barai esantys ant jūros kranto ir… patys italai – pasiilgstu jų gyvenimo būdo, nes jie yra gerokai labiau atsipalaidavę žmonės nei lietuviai. Italai nuolatos šypsosi, kviečia bendrauti, mėgaujasi gyvenimu!

Kiti aplankyti miesteliai – Peschici, Vieste. Šie miesteliai mažai žinomi pasaulio turistams, tai labiau italų pamėgta kurortinė vieta. Sunku nupasakoti žodžiais, koks nuostabus jausmas tyrinėti vietas, kurios vietiniams atrodo įprastos. Pavyzdžiui, įvairios olos, takeliai, iki kurių sunku prieiti, priklausė tik man, nes vietiniams tai neįdomu. Dėkoju sau dabar už tai, kad net su skaudančiomis, nuvargintomis nuo vaikščiojimo kojomis, vis tiek ėjau ir viską tyrinėjau, kai kur net bridau per jūrą, pakėlusi visus savo daiktus, kad nesušlaptų, ir viskas dėl to, kad prieičiau prie kitos mane dominančios olos. Ir dabar, galvodama apie Italiją, nemąstau apie tada mane kankinusį kojų skausmą, bet prisimenu tik tuos gražius vaizdus, kuriuos mačiau.

Tremiti salos. Į šias salas teko vykti, kai iki praktikos pabaigos buvo likusi savaitė, ir tada aš jau buvau pavargusi nuo nuolatinio pažindinimosi su Italijos tradicijomis, buvau išsiilgusi namų. Bet Tremiti salos mane atgaivino ir vėl įžiebė norą pažinti Italiją, tiksliau – privertė mane pamilti šią šalį. Man dažnai pritrūksta žodžių rašant apie Italijos grožį, o Tremiti salų grožį apibūdinti visiškai neturiu žodžių, tai reikia pamatyti ir pajausti. Pamatyti tą skaidrų vandenį ir pajausti tą žmonių draugiškumą, visišką atsipalaidavimą ir jų meilę gyvenimui.

Pasibaigus praktikai, manęs laukė dar vienas iššūkis – nutariau vykti traukiniu į Romą ir ten susitikti su draugu. Čia pirmą kartą likau viena, be kolegės, su kuria atlikome praktiką, su kuria kartu visur vykome ir viena kitai padėjome. Čia teko pasikliauti tik savo jėgomis ir, nemeluosiu, jog buvo nebaisu. Baimės buvo tikrai labai daug, ypač kai išlipau Romos traukinių stotyje, kuri tokia didžiulė, jog prireikė laiko suprasti į kurią čia pusę eiti, jog išeičiau į gatvę. Na, bet viskas pavyko puikiai, radau viešbutį ir net skyriau laiko vienai pasivaikščioti po Romą, kol atvyko draugas.

Dažnai socialiniuose tinkluose dalindavausi nuotraukomis, kuriose matėsi, kokiuose gražiuose Italijos kampeliuose lankausi, ir dažnai manęs draugai klausdavo: “Ar tu atlieki praktiką, ar atostogauji?” Na, dabar galiu atsakyti, jog ši mano praktika tikrai didžiąja dalimi man buvo kaip atostogos. Praktikos metu su neįgaliaisiais aš pravėdindavau savo mintis; tie žmonės mane sugrąžindavo į realybę, išmokė džiaugtis mažmožiais. Laisvu nuo praktikos metu, keliaujant, ilsėdavosi mano kūnas ir siela. Tiesa, dažnai manęs kolegės paklausia: “O koks tikslas atlikti praktiką dirbant su neįgaliaisiais? Juk tu nieko daug neišmoksti, nes tenka suktis greitai, ir jiems nelabai rūpi kaip atlieki procedūrą…”, aš galiu atsakyti, jog jūs niekada nesuprasite, kol to nepatirsite. Ne visos praktikos turi būti su idealiais klientais, idealiomis sąlygomis, ir dar dažniau būna, jog atlikusios praktiką gražiame salone su brangiausiomis priemonėmis, vėliau merginos nežino. kaip elgtis pakliuvusios į prastesnę vietą. O ši praktika mane išmokė visko ir dar daugiau.

Mane pažįstantys žmonės žino kokia svarbi man yra, buvo ir bus ši praktika. Kiek daug reikėjo perlipti per save ir išeiti iš savo komforto zonos! Bet aš visos kelionės metu niekada nepraradau savo pozityvo, kuris, beje, sustiprėjo tik Italijoje, ir, dažnai vaikščiodama tomis siauromis Italijos gatvelėmis, šypsodavausi ir dėkodavau likimui už šią atsiųstą galimybę, dėkodavau sau, jog visu metu buvau drąsi ir norinti pažinti.

Italija, tu visada būsi mano širdyje!

Nori pasinaudoti Erasmus+ teikiamomis galimybėmis ir Tu? Rašyk erasmus@ilk.lt

Daugiau informacijos: https://www.ilk.lt/tarptautiniai-rysiai/

Susijusios naujienos