Dvi mūsų kolegijos Grožio terapijos studijų programos antro kurso studentės – Erika Dragūnaitytė ir Monika Vepštaitė š. m. gegužės 13 dieną atvyko Erasmus+ praktikai į Villa Mele slaugos namus Italijoje, Rodi Garganico miestelyje. Ir štai jau galime pasidalyti pirmosiomis Erikos patirtimis!
Tikriausiai pradėti reikėtų nuo to, kokia buvau dar prieš įstojant į šią kolegiją, kad suprastumėte šios kelionės svarbą man. Vidurinėje mokykloje buvau tas nepastebimas žmogus, kuris nieko ypatingo nedaro, niekur nedalyvauja, mokosi nei labai gerai nei labai blogai – tiesiog paprasta, niekuo neišsiskirianti iš kitų moksleivė. Įstojusi į šv. Ignaco Lojolos kolegiją, pasakiau sau, jog iš studijų metų pasiimsiu viską, ką suteiks ši, mano jau labai pamilta, aukštoji mokykla. Ir tai daryti man puikiai sekėsi nuo pat pirmų studijavimo mėnesių…
Išvykti su Erasmus+ programa svajojau jau seniai, bet maniau, jog neišdrįsiu, nepajėgsiu Lietuvoje palikti savo šeimos, vaikino, draugų, numylėtos augintinės… Ir vis dėl to, kita mano pusė garsiai šaukė: „Pirmyn, tik keli mėnesiai, pravėdinsi galvą nuo kasdienybės, tu turi tai padaryti!”. Turėdama daug stiprių baimių, kurios mane valdo, žinojau, kad turiu kuo greičiau pasirašyti visus dokumentus, kad nebebūtų kelio atgal ir privalėčiau išvykti, perlipdama per visas savo didžiausias baimes. O baimės, paėmė ir pasiliko Lietuvoje!
Viskas kas labiausiai kėlė nerimą jau praėjo – skrydžiai ir kelionės traukiniais svetimoje šalyje. Skrydis iš Vilniaus į Briuselį, aštuonių valandų laukimas kito skrydžio, vėl skrydis, ir štai mes jau Italijoje, Baryje. Bario oro uostas, kelionė traukiniu, viešbutis Bario centre. Buvo sočiai laiko pasivaikščioti ir susipažinti su Bariu, gaila oras buvo ne toks svetingas, kaip italai… Vietiniai, pamatę mus su kolege, išties stebėjosi, prieidavo, kalbino, klausė, ko ieškome, ir, nors italai pasirodė tikrai labai svetingi, bet kartais jų, ypač vyrų, perdėtas dėmesys gąsdina. Išaušus rytui, palikome viešbutį, traukiniu keliavome iki miestelio Foggia, ten mus pasitiko mūsų praktikos vietos direktorė ir vairuotojas. Pora valandų kelio ir pagaliau mes Villa Mele RSSA!
Pirmą darbo dieną net nesupratau, kokie manęs dar laukia iššūkiai, nes viskas ėjosi kaip per sviestą. Antrą darbo dieną mes abi supratome, jog bus visko. Klientus labiau vertėtų vadinti
pacientais – tai žmonės su įvairiomis negalėmis, tiek fizinėmis, tiek protinėmis, tačiau ir jie nori pasigražinti! O man sunkiausia sutvardyti save, vienu metu atrodė, jog nebegaliu ištverti klientės žvilgsnio, o ji žiūri, šypsosi, nuoširdžiai šypsosi. Mano galvoje verda visokios mintys… Ką aš čia darau, toli nuo namų, ir tai dar tik visko pradžia. Tačiau kažkaip suimi save į rankas, nusišypsai atgal, toliau dirbi. Ir vėliau visos baimės ir nerimai dingsta, kai tau padėkoja, nuoširdžiai nusišypso ir pasako, jog tavo atliktas darbas atliktas bello (gražus)!
Nežinau. ką pasakysiu vėliau, po praktikos laiko, tačiau dabar pasakyčiau, kad važiuočiau čia dar ir dar kartą, ir viskas dėl šio vaizdo, atsisėdi balkone, ir pamiršti viską, visus nerimus ir baimes…
